Hanna Solomakha, grožio srities profesionalė, pasakoja apie savo kelionę – ne tik geografinę, bet ir dvasinę – iš karo draskomo Donecko į Šiaulių miestą, kur ji atrado naujas galimybes ir bendruomenę, pasirengusią ją priimti. Atvykusi į Šiaulius su šeima, Hanna nepasidavė iššūkiams, kurie lydėjo perėjimą prie naujo gyvenimo Lietuvoje. Šiame straipsnyje ji dalijasi savo patirtimi, kaip pakeitė gyvenamosios vietos neviltį į viltį ir sėkmę, tapdama įkvėpimu kitiems, svajojantiems apie naują pradžią.
Kaip ir kada prasidėjo Jūsų kelionė iš Donecko į Šiaulius? Kaip gyvenamosios vietos pakeitimas paveikė Jūsų gyvenimą? Ar atvykote viena? Kuo šiandien užsiimate?
– Manau, daugelis sakys, kad aš girdėjau šią pradžią, o ji atėjo dar prieš karą! – Nėra taip, kad atvažiavau per karą. Jis mano mieste vyksta jau 10 metų. Aš esu iš Donecko, šis miestas buvo užimtas ilgą laiką, kiekvieną dieną vyko apšaudymai, todėl nusprendėme pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę. Mano vyras dirbo Lietuvoje, Kuršėnų mieste, iš kur ir kilo Šiaulių sprendimas. Žinoma, mes planavome keletą metų ir aš nemačiau čia jokių perspektyvų. Dabar Šiauliai tapo dar gražesni, dar patogesni, nekeisčiau į jokį kitą miestą! Taip pat ir žmonės, tie, kurie tik šypsosi, gyvena, myli, juokiasi, apsikabina. Persikraustymo planavimas prasidėjo dar 2019 metais. 2020 metų rugsėjį su šeima pirmą kartą atvykome į Šiaulius. Deja, trims mėnesiams teko grįžti, nes dėl „Covid“ taikomų apribojimų mums buvo neleista užpildyti dokumentų. Mes nepasidavėme, visą žiemą rašėme į migracijos tarnybą, pateikėme dokumentus ir gavome leidimą įvažiuoti į šalį. Grįžusi iškart įsidarbinau pagal specialybę jau suplanuotame „Enigma House“ salone, o dukra pradėjo lankyti darželį. Įgijome pomėgių ir pažinčių, dabar šokame studijoje „Scena“, dukra dainuoja ,,Lauros“ studijoje. Normaliam gyvenimui sukurti prireikė 2 metų.
Kalbant apie darbą, su kokiais iššūkiais susiduriate? Kaip stengiatės sukurti patrauklų ir ilgalaikį klientų ryšį? Kaip priėmė Jus Jūsų komanda?
– Kadangi grožio menininkės darbas yra meno forma, norėjau įkvėpti moteris priimti natūralų grožį, buvo daug reklamų, nuotraukų, filmukų, istorijų apie procedūras. Mūsų salone dirbo nemažas moteriškas kolektyvas, kuris labai palaikė, bendravo, mokė, rekomendavo savo klientams, kaip meistrę. Esu jiems labai dėkinga kiekvieną savo darbo dieną!
Kas suteikia didžiausią pasitenkinimą Jūsų darbe? Kokios patirtys su klientais buvo įsimintiniausios?
– Daugelis klientų galėjo išbandyti itališką procedūrą „Inlei lash filler“ blakstienų užpildais. Man pavyko juos sužavėti šia procedūra ir blakstienomis, todėl mano klientės vėl ir vėl sugrįžta. Joms tai ne tik galimybė tapti gražesnėms, bet ir poilsio valandėlė. Net antakių korekcija mano kabinete klientui vyksta gulint. Tai malšina skausmą. Daugelis žmonių pastebi, kad su jais elgiuosi labai švelniai, esu kruopšti.
Kokia yra Jūsų vizija ar ilgalaikiai tikslai karjeroje?
– Mano tikslas yra studijuoti lietuvių kalbą, nes esu ne tik savo amato meistrė, bet ir mokytoja, esu įgijusi „Inlei“ firmos sertifikatą Lietuvoje. Tiesa, man vis dar sunku bendrauti sudėtingomis temomis. Kitas mano žingsnis – pagilinti lietuvių kalbą tiek, kad galėčiau vesti grožio kursus.
Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pasidaryti blakstienų pratęsimus arba įsitraukti į grožio pramonę?
– Norintiems stoti į laminavimo ar priauginimo specialisto profesiją, duočiau tik vieną patarimą: nesustok, kritimai ir nesėkmės – tai galimybė augti, suprasti, kur suklydai.
Kokie yra Jūsų įspūdžiai apie kasdieninį gyvenimą Šiauliuose, palyginti su savo kilmės šalimi?
– Mano pastebėjimu, Šiauliai – lėtas, kvėpuoja čia ir dabar, žmonės ramesni, saikingi. Mano mieste visi skuba, todėl tokiu ritmu kartais pamiršti, kur ir kodėl bėgame.
Kokie yra Jūsų mėgstamiausi Šiaulių vietiniai patiekalai? Kokios lankytinos vietos ir kuo būtent labiausiai sužavėjo?
– Mėgstu šaltą sriubą su bulvėmis. Bet cepelinai manęs neįsimylėjo 🤣. Turime daug mėgstamų vietų, miesto parką, skverą, lapę, bulvarą. Šias vietas aplankome kelis kartus per savaitę.
Kaip vertinate Šiaulių gyventojų gyvenimo būdą ir kasdieninius įpročius? Ar lengva buvo susibendrauti su šiauliečiais?
– Iš pradžių tik atvykusi, žinoma, bijojau kalbėti su žmonėmis, net rusiškai, bet po kurio laiko supratau, kad Šiauliuose žmonės labai malonūs! Tai yra tiesa! Daug kas mane gąsdino, kad jiems čia nepatinka rusakalbiai, kad visi vieni kitus šmeižia ir apskritai pavydi. Bet kiekvienas saugo tai, ką laiko viduje.
Kaip mėgstate leisti savo savaitgalius Šiauliuose? Galbūt kažko pasigendate?
– Mano dukrai šešeri metai, tad mūsų pramogos visada vaikiškos: batutų parkas, žaidimų kambariai „Saulės mieste ir „Tilžėje“, ledo čiuožykla, baseinas. Ir žinoma, kelionės į bulvare veikiančias kavines.
Kokia yra Jūsų mėgstamiausia patirtis ar prisiminimas iš Jūsų laikotarpio gyvenant Šiauliuose?
– Man patinka vasara Šiauliuose. Visada girdisi žuvėdros. Visai kaip jūroje, nėra karšta, dieną ilgai šviesu ir daug laiko turime pasivaikščiojimams. Labiausiai įsiminė vasaros pabaiga, „Šiaulių naktys“, Šiaulių dienos, sporto diena. Šiuose renginiuose visada lankomės.
