Krepšinio aikštelė – ne tik sporto, bet ir neįtikėtinų gyvenimo istorijų, kovos ir atkaklumo vieta. Aistra sportui ir gyvenimui nežino ribų. Krepšinio trenerio Eriko Jankausko istorija atskleidžia ne tik jo profesinio kelio pradžią ir iššūkius. Šešeri metai, praleisti treniruojant vaikus tapo ne tik profesine patirtimi, bet ir gyvenimo mokykla, kurioje svarbiausia – ne kūno jėga, o dvasios stiprybė ir nugalėtojo požiūris. E. Jankauskas sutiko pasidalinti savo patirtimi apie tai, kaip meilė krepšiniui ir noras mokyti kitus nugalėjo visas kliūtis.
Kaip, kada ir kur prasidėjo Jūsų, kaip krepšinio trenerio, karjeros pradžia? Kiek laiko jau tuo užsiimate? Kas jus paskatino? Galbūt įkvėpė konkretūs žmonės ar artimieji. Kam jaučiatės labiausiai dėkingas?
– Krepšinio treniravimu užsiimu 6 metus. Viskas prasidėjo tada, kai atvykau gyventi į Angliją. Atvykęs čia, ėmiau ieškoti bet kokio darbo, kurį galėčiau dirbti judėdamas vežimėlio pagalba. Ir atsitiktinai internete radau skelbimą, kad ieškomas žmogus Peterborough mieste, kur aš ir gyvenu, galintis ir norintis prisijungti prie vaikų krepšinio klubo, padėti vyriausiajam treneriui. Nuo vaikystės krepšinis buvo didžiulė aistra, visada svajojau kada nors tapti treneriu, tad į šį skelbimą nedvejodamas atrašiau, kad noriu pabandyti. Susitikome krepšinio salėje, kur vyko treniruotės vaikams. Pirmą treniruotę stebėjau, o dar kitos metu prisijungiau kaip asistentas. Ir tame klube prabuvau pustrečio sezono – iki koronos. Žmogus, kuris suteikė man šią galimybę, buvo Marius Malijonis, kuris kaip treneris atstovavo krepšinio komandą „Peterborough Vytis“. Smagiausia buvo tai, kad nepaisant mano negalios, jis patikėjo manimi ir suteikė galimybę. Taip pat už pažintį su krepšiniu esu dėkingas amžinatilsį seneliui, kuris mane ir „užkrėtė“ meile šiam nuostabiam sportui.
Iš šono vertinant Jūsų karjerą atrodo, kad negalia Jums niekada nebuvo kliūtis. Ar niekada neteko išgyventi jokių iššūkių dėl savo negalios treniruojant sportininkus? Ar pritaikote kitokius metodus, kitokias strategijas, lyginant su kitais krepšinio treneriais?
– Man negalia netrukdo siekti to, ko aš noriu, nepradedu savęs gailėtis, nes viskas yra mūsų galvose. Jei aš pradėsiu savęs gailėtis, tai kiti tai labai greitai pastebės ir ims daryti tą patį, o tuomet visas duris pats sau uždarysiu prieš savo nosį. Žinoma, yra dalykų, kurių negaliu parodyti fiziškai. Tačiau kai nori, visada rasi išeitį. Jokios kitokios strategijos nėra, tiesiog ieškai, kaip vaikams perduoti tai, ko iš jų tikiesi.
Kaip Jūsų komanda reaguoja į Jūsų treniruočių stilių ir požiūrį į sportą? Koks komandinio darbo modelis labiausiai pasiteisina?
– Visi supranta, kad aš esu treneris ir nesvarbu, kad aš negaliu vaikščioti, ir turi klausytis nurodymų. Niekas nesikeičia. Komandiniame sporte labai svarbu parodyti visiems, kad visi yra vienodai svarbūs, tik kiekvienas turi savo rolę ir atlieka labai naudingą darbą, nes jei jis to nepadarys – praloš ne tik jis, bet ir visa komanda. Štai toks tas modelis.
Ką patartumėte tiems, kurie abejoja savo gebėjimais dėl neįgalumo? Nori išbandyti daug, tačiau nedrįsta. Kaip tokiems žmonėms rasti motyvacijos?
– Čia labai sunku pasakyti kažką naujo, negirdėto. Žinote, motyvacija laikinas dalykas. Šiandien ji yra, rytoj nebėra. Labai svarbu disciplina. Laikytis jos visada, net kai rodos visiškai nėra noro. Susikurti veiksmų planą, ką reikia padaryti, kad būčiau ten, kur noriu būti ir eiti. Disciplina – viskas, ko reikia. Kitaip paprasčiausiai nieko nebus. Tad arba tu darai, arba ne.
Kokie Jūsų, kaip krepšinio trenerio, ilgalaikiai tikslai?
– Tikslas vienas – kasdien tobulėti, mokytis iš geresnių už save. Trenerio darbas yra nuolat mokytis. O mokytis yra labai daug ko: nuo treniravimo treniruočių metu iki komunikacijos su tėvais, vaikais, teisėjais. Mokytis tikrai yra ko. Niekada negali sakyti, kad viską moku, nes rizikuosi nustosi tobulėti.
Matome, kad krepšinio salėje praleidžiate daug laiko, tačiau ar esate save išbandęs ir kitose srityse?
– Esu dirbęs pardavimų srityje telefonu, esu žaidęs krepšinį vežimėliuose.
Kokie yra Jūsų pomėgiai ar hobiai, užkrečiantys užsiėmimai laisvalaikiu, kai nesate užsiėmę darbu? Kaip atsipalaiduojate?
– Mano gyvenimas sukasi aplink krepšinį, tad ir laisvalaikiu jo labai daug: žiūriu kitų komandų rungtynes, mokausi iš įvairiausių šaltinių: knygų, įvairiausių mokymų internetu ir pan. Mėgstu klausytis įvairiausius podcastus apie krepšinį, juos žiūrėdamas atsipalaiduoju. Taip pat patinka pabūti vienam su savimi, nes per savaitę trukusių treniruočių ir rungtynių norisi mažiau triukšmo ar kitų nereikalingų emocijų. Išeiti į lauką, kur ramu, susidėlioti mintis.
Manau, kaip ir kiekvienas treneris susiduriate su stresu, įtampa, išsekimu. Kaip Jūs su tuo tvarkotės?
– Taip, streso gana nemažai šioje profesijoje, bet žinote, tai kartu ir „veža“. Tos emocijos rungtynių metu tai yra viena iš priežasčių, dėl ko aš dirbu šį darbą. Tas adrenalinas, azartas yra gyvenimo varikliukas. Dirbdamas šį darbą pasikraunu emocijų, bet kartu ir išsikraunu. Man tai puikus derinys.
Kokia yra Jūsų filosofija ar gyvenimo moto, kuriuo vadovaujatės kasdieninėje veikloje ir darbe?
– Sudėtinga pasakyti vieną kažkokią frazę, bet viena tokių būtų – daryk gyvenime viską dėl savęs, nes niekam tu neįdomus, išskyrus artimuosius. Gyvenimas duotas, tad naudokis juo. Jis nėra amžinas. Ir viską ką darai, daryk taip, kad nepakenktum kitiems.
Kas Jums teikia laimę? Ar esate laimingas tuo, kuo esate šiandien? Kokie Jūsų asmeniniai tikslai ateityje?
– Gyvenime esu labai laimingas, nes turiu artimuosius, pats esu sveikas, galiu kalbėt, girdėt, bendrauti, pažinti pasaulį, susipažinti su naujais žmonėmis ir dirbu darbą, apie kurį visada svajojau. Gyvenimas nuostabus, tik reikia tikėti ir visata tau suteiks galimybes.
Kur šiuo metu treniruojate?
– Pasibaigus pandemijai pradėjau ieškoti komandos, kurioje galėčiau ir vėl treniruoti, nes mokykla, kurioje treniravomės su jau minėtu „Vyčio“ klubu, ilgai delsė atnaujinti treniruotes, kai kiti klubai jau veikė. Džiaugiuosi, pavyko rasti kitą komandą, kurioje aš dirbu iki šiol – Kings Lynn mieste, „Kings Lynn Basketball Club“. Važinėju iš savo miesto į kitą, vairuoju automobilį, bet man tai ne problema. Kai labai nori, gali viską.
