Atsitiktinumų gyvenime būna – Visata turi daugybę nuostabių būdų suvesti žmones. Ieškodami tinkamos vietos gyventi ar dirbti žmonės gali sukarti tūkstančius kilometrų, bet galiausiai pradėti gyvenimą kurti ten, apie ką net nebūtų susapnavę. Tai liudija dviejų ypač veiklių merginų – Ivetos ir Amandos patirtis, kuri jas netikėtai atvedė į Šiaulius.
Pokyčius lėmė monotoniško gyvenimo pojūtis
Iveta ir Amanda gimė Šiauliuose, bet vėliau augo Airijoje. Nepaisant to, kad jų tėvai nebuvo airiai, šeima susidomėjo kultūrinėmis šaknimis. Abi baigė universitetą Latvijoje. Iveta tarptautinį verslą su ispanų kalba, o Amanda įgijo ekonomistės išsilavinimą. Tuo metu jos jautė didelį spaudimą dėl daugeliui įprasto gyvenimo modelio – dirbti nuo 9 iki 5 valandos. „Susiradome abi gerus darbus, viskas jau labai gerai, jau stovime, dirbame, gyvename nuo tų 9 iki 5, uždirbame gerai, viskas gerai, bet tada toks: „o palauk, čia viskas?“, – savęs ir artimos draugės tuo metu klausė Amanda. Merginoms norėjosi kažko daugiau, nei gyventi daugeliui įprastu gyvenimo ritmu, išbandyti naujas patirtis.
„Teko išmaišyti Aziją dar prieš įninkant į darbus. Tai buvo gyvenimas be elektros, be vandens. Džiunglėse gyvenau ir supratau, ką reiškia džiunglės, ir ką reiškia mieste gyventi, ypač, kai mes visi žmonės gyvename miestuose, ir nematę, nejautę tokių dalykų. Tuomet supratau, kad yra kažkas daugiau. Susipažinau su labai daug žmonių, kurie gyvena kaip nori. Važiuojam, važiuojam greičiau, nes pamatysi sakau, Iveta“, – savo draugę ragino Amanda. Ivetos nereikėjo ilgai įtikinėti.
„Nerimas pradėjo tiesiog jaustis krūtinėje, kad kažkoks nepasitenkinimas, piktumas. Nerimą jaučiu, nesijaučiu gerai, stresas kažkoks, monotonijos jausmas. Pagalvojome, supratome, kad turbūt gali būti geriau“, – apsisprendimo momentą prisimena mergina. Jos abi susikrovė lagaminus ir nusprendė patraukti į džiungles. Atgalinio bilieto nepirko.
Išmaišė džiungles
Nepasitenkinimo būsena merginas vedė į dvasines paieškas. Dar prieš išvykstant į džiungles jos pradėjo užsiimti joga. „Kažkaip pradėjome praktikuoti namie, pradėjome jaustis geriau. Mokėjome įvaldyti protą ir įvaldyti savo kvėpavimo kontrolę, subalansuoti savo kūną“, – pamena Iveta. Jos abi nusprendė pasirinkti jogos kursus, tapti mokytojomis ir vėliau patraukti į Lotynų Ameriką. „Galvojome gal bus variantas, tuos mokytojų kursus panaudoti kelionių metu, nes mes keliavome, metėmės į bendruomenes gyventi“, – pasakoja Iveta.
„Išskridome į džiungles, Kostą Riką ir tada prakeliavome. Užsibuvome gerokai ilgiau, nei planavome. Kosta Rikoje praleidome porą mėnesių. Ten irgi visur džiunglės: nėra elektros, maudėmės upėje, toje pačioje upėje plovėme ir indus, gamtoje meditavome. Viena jogė ten praktikuojasi jau 10 metų su pačiu giliausiu žvilgsniu pasitinka mus. Iš jos išmokome, ką reiškia tiesiog gėris ir skleisti gėrį. Mumis taip rūpinosi, nors mes visiškai nepažįstamos“, – netikėtas patirtis vardija Amanda. Jai antrina ir Iveta.
„Mus priėmė, apgyvendino, 2 dienas valgydino, išleido į džiungles, prigamino mums natūralių produktų, su kuo praustis upėje, iš oro uosto pasiėmė, atvežė. Visiškai mumis pasirūpino, darė valgyti kaip iš 5 žvaigždučių restorano“, – pamena Iveta. Džiunglės joms atrodė tokios artimos, kad net kilo mintis įsigyti mažytį žemės plotelį už 5 tūkstančius dolerių, apsodinti jį daržovėmis ir taip sėsliai ten gyventi.
Gyvenimą pakeitė joga
Merginos išbandė ir savanorystę. „Norėjosi patekti į visas tas programas. Bet tuo pačiu metu galvojome, kad užsidirbsime gal dar kokią kapeiką (juokiasi). Tada susidomėjau mokytojų jogos kursais Lotynų Amerikoje. Tai nesveiki pinigai buvo mokėti. Nusprendėme, kad labiau apsimoka nuskristi į Indiją, ten išsilaikyti mokytojų kursus, parskristi atgal į Airiją, persipakuoti kuprinę, nes ten visiškai kitokie klimatai. Taip ir padarėme. Nuvarėme į Indiją, išsilaikėme mokytojų kursus. Tuomet visiškai radikaliai pasikeitė viskas. Pasikeitė mūsų mąstysena, visa gyvenimo filosofija. Viskas“, – atvirauja Iveta.
„Grįžome skirtingais veidais. Jūs pamatytumėte kaip mes atrodėme prieš tą Indiją. Viskas pasikeitė: veidai, kūnai. Grįžtame apie Naujuosius metus, chebra geria. Mes su Iveta nesuprantame, kas vyksta. Švytime. Ten buvo kosmosas, buvo sunku susibendrauti su draugais, šeima, nes per vieną mėnesį įvyko tokia didžiulė transformacija“, – prisimena Amanda. Jos nebenorėjo grįžti į ankstesnę rutiną, tad ieškojo išeičių.
Grįžimas į Šiaulius
Kartą Indijoje, jogos pamokos metu, mokytoja joms pradėjo pasakoti apie Lietuvą. Mokytojai nebuvo žinoma, kad merginos lietuvės. „Mums sako, kad yra sanskritų kalba, tokia senovinė indų kalba, pagal ją joga sukasi sanskritu. Mes tada mokėmės skaičiuoti iki dešimt ta kalba. Įžvelgėme labai daug panašumų į lietuvių kalbą. Nesuprantame iš kur, ir kaip. Sako kad, yra Lietuva, kuriai labai artima ta šventoji sanskritų kalba. Mes tada sakome: „Mes iš Lietuvos!!!“, – išgyventą nuostabą pamena Amanda. Jos pripažįsta, kad Lietuvą tuo metu jau buvo visai pamiršusios.
Lietuva, o tuo labiau Šiauliai, merginoms niekada neatrodė kažkas labiau viliojančio už džiungles. „Mes neužaugome Lietuvoje, tai čia išvis nesijutome kaip namie. Grįždavome vieną kartą į 2 metus, 5 dienoms pasimatyti su šeima. Kaip ateiviai visi atrodydavo ir pačios ateivėmis pasijusdavome“, – įspūdžiais lankantis Lietuvoje dalijasi Iveta. Merginoms atrodė keista kaip prekybos centre klientus aptarnaujančios pardavėjos gali nesišypsoti. Visgi abiejų tėvai visada stengėsi puoselėti lietuviškumą. Bet Airijoje jos irgi nesijuto kaip namie. „Nes vis tiek jaučiasi tas skirtumas, tad mums vis kildavo tas pats klausimas kur reikia gyventi?“, – neslepia Iveta. Apsisprendimas dar nebuvo priimtas, kai jos nusprendė kurti turinį socialiniame tinkle „Tik tok“ lietuvių kalba.
„Sėdime džiunglėse, Kosta Rikoje. Neturime interneto. Turinys buvo maždaug toks: „Labas. Aš – Amanda, mes nelabai šnekame lietuviškai, bet mes keliaujame čia ir kažką jogą…“. Po dviejų dienų grįžus į kavinę, kurioje galėjome turėti internetą, laukė didelė nuostaba. Pasikrauname telefonus, įsijungiame, o ten – tūkstančiai sekėjų, komentarų”, – pasakoja Amanda. Ji jau nebebuvo tikra dėl pasilikimo Kosta Rikoje. Jai šmėstelėjo ir kita mintis.
„Savo gyvenimą įsivaizdavau ten, po palmėmis Kosta Rikoje, regėjau save geriančią tiesiog kokosų vandenį, bet rodės, šaukia ir Lietuva. Einu iš kavinės per džiungles vieną dieną ir prašau visatos, kad ji parodytų man reikiamą ženklą, kuris padėtų apsispręsti, kur man čia dabar gyvenime būti. Ilgai nereikėjo laukti. Einu per tas džiungles, kažkokia medžiaga pakabinta viduryje džiunglių. Žiū, o ten – Lietuvos vėliavos spalvos“, – apie Visatos ženklus prabyla Amanda.
IVETOS IR AMANDOS ATVIRAS INTERVIU APIE GYVENIMĄ ŠIAULIUOSE
- Supratote, kad tai yra pakankamas ženklas, kad būtų galima grįžti į Lietuvą?
Iveta: Čia dar buvo tik pirmieji ženklai. Tai va, mes tokius gavome. Toks buvo susidomėjimas kažkoks, bet tada čia jau fast for. Prakeliavome Kolumbijoje, tada buvome Ekvadoro dykumoje, gyvenome su šamanais bendruomenėje. Ten buvo labai gili patirtis. Šamanai mokė savo tradicijų, susijungimo su gamta. Ten protėvių išlaikytos visos tradicijos yra, šeimų ir man toks grūzas pradėjo imti būtent toje dykumoje vėl. Kolumbijoje buvau primiršusi Lietuvą, bet apėmė toks priekaištas sau, kad nieko nežinau apie Lietuvą, nors esu lietuvė, kokios mūsų tradicijos, kas yra pagonybė. Pradėjau labai tuo domėtis. Peržiūrėjau visus, kiek įmanoma, video platformoje „YouTube“ apie lietuvius, apie pagonybę, apie viską, pradėjau skaityti knygas. Apėmė jausmas, kad reikia vykti į Lietuvą, nors mūsų pirmutinė manifestacija ir mūsų svajonė tebuvo – užsiauginti tris morkas ir turėti savo žemę…
Amanda: galvojome gerai, varysime į Lietuvą, į Vilnių. Ten mokysime jogos, darysime renginius. Joga mums atrodė didysis pašaukimas, joga yra kelias.
Iveta: Šiauliai tai purtė biški.
Amanda: Mes gimusios Šiauliuose, bet galvojome į Vilnių, ten, kur chebra. Bet suturėjo močiutės žinia. Ji papasakojo, kad tarp Šiaulių ir Joniškio yra prosenelės sodyba, kurioje niekas nenori būti. Tą akimirką ir apisprendžiau. „Močiute, aš čia rimtai varau, nes šaukia į Lietuvą, šaukia gimtoji žemė“. Taip jai ir pasakiau. Čia vėliau įrengėme pirtį ir pradėjome daryti renginius.
Jau ilgiau nei pusmetį čia gyvenate. Ar Lietuva tebeatrodo geresnis variantas?
Iveta: Lietuva yra geresnis variantas. Gyvename tarp Šiaulių ir šios sodybos. Čia yra primityvus, lietuviškas gyvenimas: šulinys, lauko tualetas…
Amanda: Malkas skaldai, kūreni…
Tai jūs dabar kartu sodyboje tarp Joniškio ir Šiaulių gyvenate?
Iveta: jo, dabar, kai žiema tai truputį mėtomės daugiau. Šiauliuose dažniau būname, nes pakankamai sudėtinga. Tiesiog šalta, reikia kūrenti, bet būna, vis tiek nuvarome ir į sodą, ir Šiauliuose būname. Žinoma, turime abi ir vaikinus, kurie prikapoja mums malkų.
Amanda: Ten šiaip daug viena būnu šiomis dienomis ir viską pasidarau. Labai auginanti patirtis. Žiemą 4 valandą temsta. Būti vienai sode, vienkiemyje yra malonus iššūkis.
Bandote prikelti, išjudinti vietos bendruomenę? Ar yra gyventojų aplinkui.
Amanda: Turime vienus kaimynus. Senukai. Tokie laimingi, kad mes užeiname kartais. Jiems apie 90 metų. Tai, kad mes tokios jaunos atsiradome iš niekur nieko jiems atrodo kaip koks kosmosas.
Kokie žmonės ieško jogos, kokie žmonės atranda ją?
Iveta: Nori pailsėti, save pažinti, ramybės nori. Nebūtinai pavargę nuo kažko. Čia yra viena forma, bet joga yra savęs pažinimo kelias. Stipri dvasia, praktika, atveria sąmonę.
Joga išugdo gebėjimą suvaldyti ir kasdienę įtampą?
Iveta: Turi įrankius tvarkytis. Kiekvienas žmogus jaučia įtampą, visąlaik jaus. Negali pabėgti nuo savo žmogiškos prigimties, bet gali mokėti, turėti žinias, turėti įrankius, kuriais galėsi naudotis, ir žinosi kaip efektyviai, lengvai leisti tą įtampą, kad ji neužsistovėtų viduje, kad nesukeltų ligų. Čia netikslus matymas, kad kažkas gali nebejausti kažkada įtampos. Turėtum būti oloje 40 metų užsidaręs, ten nuolat užsiimti joga. Gyvenime turi būti tiek džiaugsmo, tiek pat skausmo. Viskas yra paraleliška visatoje, mes jaučiame visi ir jeigu kažkas kažką bando pasakyti kitaip, meluoja. Visi jaučiame tiek pat, visi einame per tą patį šūdą, tik vieni mokame su tuo geriau dorotis, kiti – skęstame.
Užimtumas pakankamas, kad iš jogos būtų galima pragyventi? Ar reikia kažko papildomai sugalvoti?
Iveta: Reikia pasukti galvą.
Iveta: Mes darome ceremonijas, renginius, stovyklas, ta prasme reikia verstis, dviese esame.
Amanda: Kviečiame žmonės sugrįžti į save, į savo kūną, tai joga tokia viena… Visokios praktikos vadinasi „čia ir dabar“.
Iveta: Darome moterų ratus kas 2 savaites šioje žemėje. Labai gaila, kad vyrai tuo mažiau domisi, nei moterys. Vyrams kaip tik reikia eiti daugiau, kad jie daugiau suprastų apie tą subtilų pasaulį. Orams atšilus vėl rengsime renginius ir vėl viskas sode vyks.
