„Meilė sau” – daugeliui gera žinoma frazė ne tik Lietuvoje, bet ir svetur – JAV žmonės irgi ieško „self love” paslapčių, o įvairios marketingo kampanijos moko žmones „self care”. Teoriškai ir praktiškai Šiauliuose šito moko pokyčių mentorė, koučerė, lektorė, dirbtuvių „Tapk tuo, kas esi“ autorė, šiaulietė Laura Švab. Ji savo seminarų metu moko kaip išmokti rūpintis savimi su meile ir taip patirti gilų džiaugsmą dalijantis meile su kitais.
Laura dirba VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biure, kuriame darbo subtilybių moko socialinius darbuotojus, taip pat veda mokymus ir ilgalaikiams bedarbiams ir įvairius seminarus Šiaulių miesto bendruomeniniuose šeimos namuose. Čia yra suburta net moterų savitarpio pagalbos grupė, į kurią noriai įsitraukia vis daugiau narių. Laura sutiko atsakyti į turbūt dažniausiai žmonėms kylančius klausimus.
Šiaulių miesto bendruomeniniuose šeimos namuose vykstančių seminarų metu dažnai akcentuojate ryšio su savimi svarbą. Ką tai duoda mums ir kaip tai keičia ryšį su aplinkiniais?
- Kai norime kažko iš kitų, pirmiausia patys sau turime gebėti duoti meilę, pripažinimą ir dėmesį. To, ko mes alkstame, ko trokštame, kiti žmonės negali duoti. Jie negali atspėti, negali pataikyti. Tarkim, norime, kad mus apsikabintų ir prisilietimai yra mano meilės kalba. Net jei ir kitas žmogus bando tai padaryti jam įprastu būdu – užmesti ranką ant pečių, nesijaučiame taip, kaip fantazuojame. Jauti, kad nori kažko kito, nei gali gauti. Pirmiausia reikėtų apsvarstyti kaip tą švelnumą, intymumą galime sukurti su pačiu savimi. Per seminarus mokau dėkojimo praktikų – dėkoti savo rankoms, visam kūnui, žiūrėti į akis, užmegzti stipresnį ryšį su savimi. Tai darant viską ką gauname iš kitų, pradedame vertinti kaip dovaną.
Atsigręžti pirma į save dažnam gali atrodyti kiek egoistiška, ypač kai turime šeimą. Ar toks galvojimas klaidingas?
- Seminarų dalyviams siūloma pradėti nuo paprastų klausimų sau patiems: ko šiandien norima vakarienei, pirmiausia ne tai ką vyras, ką vaikai norėtų valgyti. Vertėtų visiškai atsiriboti nuo savo minčių, įsitikinimų ir įpročių ir giliai į save įsiklausyti. Pirmiausia reikėtų pradėti rūpintis savimi. Įsiklausymas į save keičia santykį su aplinkiniais. Tai nutinka, kai dėmesys pirma nukrypsta į savo vidų. Įvyksta didžiulė transformacija, labiau nustojame kontroliuoti nes, sumažiname savo lūkesčius.
Seminarų „Taikus Aš – geriausia dovana savo šeimai“ metu pabrėžiate taiką su savimi. Tiesa, kad taika su savimi žadina kūrybiškumą ir augina pasitikėjimą savimi?
- Kai esame taikoje su savimi, tai taikiai pradedame bendrauti ir su kitais. Nebelieka priekaištų, ketinimų kažką išpešti. Žinoma, nebelieka ir pykčio, nes pyktis susijęs su neatlieptais lūkesčiais, su tuo, kad aukojamės, peržengę savo ribas. Todėl taip svarbu yra jų neperžengti.
Kaip suvokti, kada prasideda ta auka, savęs aukojimas, savo poreikių atsižadėjimas?
- Tarkim, sūnus grįžo iš mokyklos, norisi, ka jis nesėdėtų prie kompiuterio. Tam, kad taip nenutiktų, siūlau žaisti Monopolį. Suprantu, kad esu labai pavargusi po intensyvios darbo dienos. Kitądien sūnaus prašau išplauti indus, o jis atsisako tai padaryti, tad primenu, kad vakar žaidžiau Monopolį, nepaisydama savo nuovargio. Tai reiškia, kad norėjosi, kad vaikas liktų skoloj, nes aš tai aukojausi. Kai save išgirstame, to aukojimosi lieka kur kas mažiau. Pirmiausia reikia išmokti pasirūpinti savimi, neperžengti savo ribų. Kai nustojame tai daryti, tai aplinkiniai žmonės nustoję likti mums skoloje, jie turi laisvą valią pasirinkti. Nebelieka nešvarių žaidimų.
Ką patartumėte vienišiems žmonėms, kuriems šventinis metas emociškai sunkus?
- Jei mes jaučiamės vieniši ar liūdni reikėtų pirmiausia pripažinti tą jausmą, išdrįsti paklausti savęs kodėl man neramu, nesaugu būti su savimi. Vienišumą išgyvenančiam žmogui siūlau prisiimti atsakomybę už tai: už savo jausmą, už savo susikonstruotą gyvenimą. Kodėl esi vienišas, žmogau, kai pilna yra tiek susibūrimų? Yra dienos centrai, socialinės įstaigos, kurios organizuoja įvairius renginius, bibliotekos. Yra kur nueiti, tik reikia norėti ir sekti renginius. Juose galima susipažinti su kitais žmonėmis, užmegzti draugystę, pabendrauti. Juk vienišas žmogus visada turi galimybę bendrauti su vienišais žmonėmis.
O jei vienišas žmogus nedrįsta ieškoti žmogiško bendravimo?
- Žinoma, yra ir kitų pasirinkimų. Galima ir šuniuką, kačiuką įsigyti. Šuns vedžiojimas taip pat atveria galimybes su kažkuo susipažinti ir pabendrauti. Tas vienišumas yra žmonių pasirinkimas. Užjaučiu ir suprantu tuos, kurie taip jaučiasi, bet visada jų klausiu kaip pirma patys gali keisti tokią situaciją ir patariu nustoti gailėti savęs. Galima tokiam žmogui nupirkti kaip dėmesio parodymo dovanėlę. Tai galėtų būti vaško žvakelė ar pyrago gabalėlis. Asmeniškai pati jau nebesistengiu gelbėti žmonių. Kai kurie žmonės nenori keisti, tad tokiais atvejais jaučiamės veltui švaistantys savo resursus. Vistik geriausia dovana – pabuvimas kartu. Nėra kito geresnio varianto, nei palaikyti kitą žmogų.
